Solveigos istorija - kaip vištidės pastatas virto pasakiškai jaukiais namais

Solveiga Pranckūnė savo „Instagram“ profily @my_cozy_garden.lietuva dalinasi nuostabiomis jaukių namų nuotraukomis bei žavi savo išradingumu, humoro jausmu ir geru skoniu.

Ji sutiko su mumis pasidalinti kiek neįprasta savo istorija - šiuos žavius namus su vyru Pauliumi jie sugebėjo sukurti iš seno ūkinio pastato! Vos 37 kv. m. namuose telpa ir buitis ir sentimentai. Apie mažų namų ypatybes ir jaukumo paslaptis su ja pasikalbėjome šiame interviu.

(Straipsnyje naudojamos asmeninio archyvo nuotraukos iš @my_cozy_garden.lietuva )

Solveiga savo jaukiuose mažuose namuose


Papasakok plačiau apie statybų procesą. Kai pradėjote rekonstrukciją, ar jau turėjote bendrą viziją? Ar žinojote, kur kokia erdvė bus? Koks bus bendras namų stilius?

Kai pradėjome rekonstrukciją (nors turbūt rekonstrukcija tuomet to net nebuvo galima vadinti) manėme, kad tiesiog buvusioje vištidės patalpoje įsirengsime jaukią patalpėlę pernakvoti. Bet apetitas kyla bevalgant ir netrukus mūsų galvose užgimė visiškai nauja idėja – rekonstruoti visą namelį ir iš senųjų ūkinio pastato patalpų sukurti patalpas, tinkamas apsistoti. Iškart nusprendėme, kad pirtyje įrengsime virtuvę, garaže - miegamąjį, vištidėje - svetainę, o buvusioje virtuvėje – vonios kambarį. Turėjau viziją, kad nameliui tiktų farmhouse stilius – manyčiau, tokiu stiliumi mums ir pavyko įsirengti, tik su trupučiu kitų stilių priemaišų.


Nuotrauka prieš ir po. Virtuvė įrengta buvusioje pirtyje


Turbūt nesuklysime sakydami, jog daug dalykų gyvenime jūs su Pauliumi mėgstate pasidaryti savo rankomis. Ar statybų darbai buvo ne išimtis? Ką darėte patys, o kokius darbus perleidote statybininkams? Kas šiame procese buvo įdomiausia, netikėčiausia?


Taip, kiek galėjome ir sugebėjome - darėme patys, tačiau neišsivertėme be giminaičių, draugų ir meistrų pagalbos. Patys griovėme sienas, patys dengėme autentiškas pastato plytas specialia mase, kad išsaugotume autentišką vaizdą. Vėliau sienas dažėm. Paulius su draugais ir giminaičiais betonavo grindis, mano tėtis įdėjo pirmąjį langą. Beje, malonumas išvežti visas ūkinio pastato šiukšles bei išgriauti pečių ir kaminą atiteko taip pat Pauliui. Jis pats restauravo ir autentiškas ūkinio pastato lubas. Meistrams taip pat teko nemažai darbo, be jų nebūtumėm išsivertę.


Įdomiausia buvo kasdien stebėti progresą ir mėginti suvokti, kad va čia, kur prieš metus kabėjo vištų laktos, mes vakarus leisime ant sofos. Įspūdingas vaizdelis mūsų būsimame miegamajame buvo tada, kai Paulius iš palėpės žemyn metė senųjų šeimininkų paliktą šieną, o tas šienas galiausiai pasiekė lubas. Žiūrėjau į tą krūvą ir svarsčiau – nejaugi čia tikrai bus mūsų miegamasis?

Įspūdingas vaizdelis mūsų būsimame miegamajame buvo tada, kai Paulius iš palėpės žemyn metė senųjų šeimininkų paliktą šieną

Pirmoje nuotraukoje - Solveigos namai dabar. Antroje - vaizdas prieš rekonstrukciją



Šis rekonstrukcijos sprendimas buvo išties netradiciškas. Kaip į tokią avantiūrą reagavo jūsų artimieji, draugai, kaimynai? Kokių reakcijų sulaukiate, atvykus svečiams?


Tiesą sakant, buvo visokių reakcijų - nuo palaikančių iki tokių, kad mums tikrai nepavyks. Artimiausi šeimos nariai palaikė, bet kai kuriems giminaičiams tikrai kilo daug klausimų. Išgirdome replikų, kad žiemą sušalsim ir panašiai. Dabar svečiai užsukę dažnai neslepia nuostabos, ypač kai žino visą istoriją. Smagu, kai žmogus užsuka pas mus pirmą kartą, bet jau būna matęs mūsų namus ir skaitęs istoriją kažkur spaudoje.



Vaikystę praleidai dideliuose namuose. Kuo skiriasi gyvenimas dideliame name ir mažame? Ar galėtum palyginti bei įvardinti pagrindinius pranašumus ir trūkumus?


Pamenu, kai vaikystėj pasidarydavo nuobodu ar norėdavau pabūti viena – tiesiog eidavau į kitą namo aukštą, o kartais net į rūsį, kur buvo pramogų zona. Dabar negaliu ne tik į kitą aukštą, bet net ir į kitą kambarį nueiti, nes jo tiesiog nėra 😊 Norėdama pabūti su savimi, einu pasivaikščioti į laukus.


Didžiausias mažo namo pliusas yra labai mažas tvarkymosi plotas. Pamenu kaip vaikystėj mama planuodavo, kurią dieną tvarkysimės pirmą aukštą, kurią - antrą, o kurią – rūsį. Susitvarkai ir žiūrėk vėl tvarkyt kažkurį aukštą laikas. To tikrai nepasiilgstu. Kitas dalykas – šildymas. Dabar užsimeti keletą malkų ir temperatūra šokteli per pusvalandį, gali atidarytais langais būti. Vaikystės namuose nuolat lakstydavom į katilinę įmesti kuro, o namuose vis tiek būdavo šalta.


Na o mažo namo trūkumu įvardinčiau tai, kad nors tvarkymosi plotas mažas, bet apsikuičia labai greitai. Ir dar gaila, kad norėdama save realizuoti, negaliu iš sendaikčių į namus susitempti visų pasaulio vazelių ir kitų gražių dalykėlių 😊

Didžiausias mažo namo pliusas yra labai mažas tvarkymosi plotas.

Pianinas, didelė antikvarinė radija, makaronų gamybos mašinėle - šie daiktai tikrai nėra tai, ką tikėtumeisi rasti 37 kv. m. namelyje. Kaip nusprendžiate, kokių daiktų jums namuose reikia? Ar turi paslaptį, kaip išlaikyti tvarką ir neapsikrauti daiktais?


Mes esam gan sentimentalūs. Vaikystės pianinas, studijų laikų svajonių plokštelių grotuvas, milžiniškas veidrodis iš tėčio namų. O vat indaujai vietos ir „nėra“, nors indauja tikrai reikalinga. Turbūt kartais, kalbant apie interjerą, labiau vadovaujamės sentimentais, o ne racionalumu. Dėl to į klausimą „kaip neapsikrauti“ man sunku atsakyti. Kai nelieka vietos - tai ir nebekrauni daugiau 😊 Tiesa, kartais vykdome baldų ir daiktų rotaciją, nes turim „slaptas“ patalpas, kur laikome dalį savo baldų ir daiktų. Pavyzdžiui, kartais namuose vieną staliuką pakeičiam kitu. Na nes vieną padarė tėtis, kitas šiaip gražus. Mums reikia abiejų, nesvarbu, kad ne tuo pačiu metu 😊 Panašią rotaciją vykdau ir su smulkesnėm interjero detalėm.

Namuose užtenka vietos ir sentimentams. Mažame namelyje vietą randa ir plokštelių grotuvas ir pianinas


Tavo virtuvė tik 4 kv.m. Kaip joje pavyksta viską sutalpinti? Ar turi kokių slaptų super funkcionalių spintelių? Kokie sprendimai tokioje erdvėje pasiteisino labiausiai?


Iš tikrųjų, mūsų virtuvės plotas 4,87 kv. m. Nors nepasakyčiau, kad jaučiu didelę vietos stoką, dėl mažos erdvės negalėjome virtuvėje sau leisti stalo su kėdėmis, o labai norėjau. Šią situaciją dalinai išsprendėme prie sienos primontavę atlenkiamą staliuką ir po juo padėję sulankstomas kėdutes. Dviese papusryčiauti prie jo tikrai galima, o kai stalelio nenaudojame, jis būna tiesiog užlenktas. Taip pat labai norėjau indaplovės, bet jos vietą užėmė skalbimo mašina, kadangi niekur kitur namuose jai vietos neliko. Skalbimo mašiną pastatėme spintelėje po kriaukle.


Vietą virtuvėje taupau ir išnaudodama sienas – nemažai virtuvės rakandų yra sukabinti. Taip pat daiktų sandėliavimui labai pasitarnauja vadinamasis cargo krepšys, įrengtas prie orkaitės, bei per visą sienos ilgį besidriekianti lentyna, kurią ne visai tradiciškai įrengėme virš lango. Galiausiai – koridoriuje pasistatėme lubas siekiančią spintą, kurioje slaptai laikau netelpančius virtuvės reikmenis 😊


Vietą virtuvėje taupau ir išnaudodama sienas – nemažai virtuvės rakandų yra sukabinti.

Nedidelė, funkcionali ir labai fotgeniška virtuvė


Ar galėtum įvardinti keletą atradimų/patarimų, kuriuos pritaikai gyvendama nedideliame name?


Kažin ar pasakysiu kažką naujo, bet norint palaikyti tvarką, taisyklė nr. 1 yra padėti daiktą ten, iš kur jį paėmei. Taisyklė nr. 2 - stengtis kiekvieno daikto turėti po vieną “egzempliorių”. Juk mums tikrai nėra būtini trys samčiai ar dvi šluotos? Aišku, nesakau, kad man savo taisyklių visada pavyksta laikytis.


Taip pat mažoje erdvėje tenka būti kūrybingam, pavyzdžiui, surasti tam tikriems daiktams netradicines sandėliavimo vietas. Pavyzdžiui, mūsų skalbinių džiovykla yra laikoma už veidrodžio, lyginimo lenta – po lova, grindų plovimo kibiras – dušo kabinoje, o didžioji pjaustymo lenta užkišta už prieskonių lentynėlės. Ir tai tik keletas pavyzdžių.


Taip pat, norint vizualiai padidinti mažutę erdvę – labai rekomenduoju veidrodžius. Tikrai suteikia erdvės pojūtį – tereikia jį pastatyti tinkamoje vietoje. Galiausiai, labai pasiteisinęs sprendimas yra plati palangė pažemėje, kuri kartais tarnauja kaip suoliukas, kartais kaip šuniuko “apžvalgos aikštelė”, o pavasarį - kaip puiki daigų lentyna.

Mažoje erdvėje tenka būti kūrybingam, pavyzdžiui, surasti tam tikriems daiktams netradicines sandėliavimo vietas.

Tinkamai įkomponuotas veidrodis vizualiai padidina nedidelę erdvę



Dar vienas gyvenimo nuosavame name pliusas – daržas. Ar pasikeitė jūsų šeimos dienotvarkė ar valgiaraštis, persikrausčius į namą su nuosavu žemės lopinėliu?


Taip, pavasarinė bei vasarinė dienotvarkė tikrai pasikeitė – atsirado ūkio darbai, kurie iki tol buvo ganėtinai svetimi. Jau vasario mėnesį tenka pradėti ruoštis daržininkystės sezonui, kai tuo tarpu iki įsikraustymo į sodybą, vasario mėnesis niekuo nesiskirdavo nuo, tarkim, sausio. Na o vasarą, vietoj to, kad laisvą laiką leistum poilsiaudamas, dažniausiai leidi jį šiltnamyje arba darže.


Valgiaraštis gal labai nepakito, nes visada buvau didelė daržovių fanė, tik dabar skirtumas tas, kad valgau ne pirktines, o savas daržoves. Aišku, auginant pačiai, daržovių įvairovė yra didesnė. Neapsakomas jausmas yra gaminant pietus nubėgti į šiltnamį ir atsinešti šviežutėlių ingredientų. Taip pat žiemą jau valgome ne mamos, o savo konservuotas gėrybes 😊

Neapsakomas jausmas yra gaminant pietus nubėgti į šiltnamį ir atsinešti šviežutėlių ingredientų.

Nuo daržininkystės prasidėjo Solveigos instagram profilis @my_cozy_garden.lietuva


Turi pomėgį sendaikčiams ir vintažiniams drabužiams, tavo namai irgi tarsi prikelti naujam gyvenimui. Kuo tave traukia tokie dalykai? Kaip atradai šį pomėgį? Ar tai lėmė noras tausoti aplinką ar yra ir daugiau priežasčių?


Su sendaikčiais ir antrų rankų drabužiais gyvenu nuo vaikystės. Mūsų namai buvo apstatyti tėčio iš Vokietijos parvežtais vintažiniais baldais, žaisdavom su iš ten pat parvežtais vintažiniais žaislais. Na o mama turėjo hobį vaikščioti po dėvėtų rūbų parduotuves, kas tuomet galbūt atrodė keistai, nes gyvenome gan pasiturinčiai. Turbūt tai jau vaikystėje tapo mano gyvenimo būdu ir net nesusimąstydama tai tęsiau ir kai suaugau. Vintažiniai daiktai turi savo istoriją, „svorį“, dažnai jų kokybė yra labai gera. Tą patį galiu pasakyti ir apie vintažinius drabužius – galima surasti itin kokybiškų perlų, kurių daugiau niekas neturės ir nedėvės. Tvarumas, be abejonės, dar vienas iš aspektų, tačiau prisipažįstu, kad kartais perku ir greitosios mados rūbus bei masinės gamybos daiktus.


Atrodo kad iš kiekvieno tavo namų kampelio sklinda jaukumas. Kokie tavo nuomone yra trys pagrindiniai dalykai, kurie sukuria namuose jaukią atmosferą?


Gal nuskambės banaliai, bet jaukumas namuose sklis tuomet, kai nesivaikysite interjero madų ir kursite savo namus vedini vidinio balso. Be abejonės, šiokias tokias gaires tikrai galima nusistatyti.


Na o jeigu konkrečiai įvardinti tris elementus, kurie namuose kuria jaukumą, mano atveju tai būtų lemputės, ugnis (židinys, žvakės) ir vienas nematomas, bet girdimas elementas – vinilinių plokštelių traškesys.


Nuostabus Kupiškio gamtos vaizdas iš Solveigos ir Pauliaus kiemo

Ačiū Solveigai už nuoširdų interviu ir pasidalinimą savo jaukių namų istorija.

Labai smagu išgirsti tokias įkvepiančias istorijas. Fantazija, pasiryžimas, darbas - ir net senas ūkinis pastatas gali tapti svajonių namais!

526 views0 comments
  • White Facebook Icon

Draugaukime facebook

  • Instagram

sekite instagram

  • Black Instagram Icon
  • Black Facebook Icon